Nuomonės

Valstybės informacinėms sistemoms kurti rekomenduojamas iteracinis-inkrementinis (angl. Agile) kūrimo būdas

 

Šių metų vasario mėnesį buvo patvirtinta atnaujinta Valstybės informacinių sistemų (VIS) gyvavimo ciklo valdymo metodika. Metodikoje numatyta galimybė VIS kūrimui rinktis ir versle jau aktyviai naudojamus Agile projektų valdymo metodus.

Naudojant Agile projektų valdymo metodus, produkto ar paslaugos kūrimas organizuojamas kuo trumpesniais ciklais. Gavus jau pirmąją veikiančią produkto versiją po kelių savaičių nuo projekto pradžios, aiškiau suprantamas projekto dydis, galimos rizikos, gaunamas grįžtamasis ryšys. Tai užtikrina, kad projektas tilps į biudžetą, baigsis laiku ir taip pasieks iškeltą tikslą.

Pasirinkus iteratyvų-inkrementinį (angl. agile) VIS kūrimo būdą, vykdytojas sistemą kurs ir pridavinės užsakovui prieaugiais. Tai leis jam lengviau įtraukti užsakovą į projekto eigą, gauti iš jo savalaikį grįžtamąjį ryšį ir taip sukurti galutinį produktą kuris ne tik atitiks specifikaciją, bet ir bus patogus naudoti klientui. Savo ruožtu klientui, taps lengviau valdyti projekto apimtį ir eigą, nes jis labai projekte matys tikrą jo statusą, galės suteikti grįžtamąjį ryšį pasinaudojęs sistemos prieaugiu, o ne perskaitęs jo dokumentaciją, spręsti prie kurių sistemos funkcijų reikia padirbėti daugiau, o kurias galima padaryti paprasčiau.

Kaip ir visi informacinių sistemų kūrimo būdai, Agile projektų valdymas turi ir rizikų. Svarbiausia rizika yra, jog šiandien nei užsakovai nei vykdytojai dažnu atveju neturi projektų kūrimo naudojat Agile metodikas patirties (arba jos turi mažai). Todėl rekomenduojame prieš pradedant vykdyti projektą Agile metodu pasirūpinti, kad tiek užsakovų tiek vykdytojų komandų nariai sudalyvautų Agile mokymuose, įtrauktų į komandas žmones turinčius Agile projektų valdymo patirties arba samdytų išorinius konsultantus pagalbai ir patarimams.

Svarbiausia, norint suvaldyti Agile projektą (kad neviršyti biudžeto ir įgyvendinti laiku) yra valdyti projekto planą, Agile metodikoje vadinamą produkto darbų sąrašu (angl. Product Backlog). Produkto darbų sąraše turi būti surašyti visi projekte numatyti veiklos reikalavimai (sistemos funkcijos, angl. features). Be to, jie privalo būti įvertinti. Projekto vadovas, Agile metodikoje šią rolę atlieka produkto šeimininkas (angl. Product Owner) privalo sekti produkto darbų sąrašą, tikrinti ar spėjama pagal numatytus įverčius ir informuoti projekto dalyvius bei daryti atitinkamus pakeitimus produkto darbų sąraše, kai keičiasi situacija.

Jau turime nemažai pavyzdžių, kai viešojo sektoriaus projektai sėkmingai įvykdomi naudojant Agile projektų valdymo metodiką. Tikime, jog oficialiai įtvirtinus tokios metodikos pasirinkimo galimybę VIS ) gyvavimo ciklo valdymo metodikoje, tokių projektų turėsime dar daugiau.

Daugiau informacijos apie Agile projektų valdymą, Agile viešajame sektoriuje, Agile terminų vertimus į lietuvių kalbą ir kitą informaciją rasite asociacijos Agile Lietuva puslapyje: www.agile.lt

 

Vaidas Adomauskas

Prezidentas, asociacija "Agile Lietuva"
+37060038860
info(eta)agile.lt

INFOBALT pranešimas: Didesnė judėjimo laisvė specialistams

Šiandien tarptautinė IT įmonė norėdama laikinai pasamdyti aukštos kvalifikacijos specialistą iš valstybės nesančios Europos Sąjungoje turi apsiginkluot geležine kantrybe laukdama kol per 4 mėnesius specialistui bus išduotas leidimas, sutvarkyti dokumentai laikinai dirbti ir gyventi Lietuvoje. Ši situacija yra visiškai nepriimtina ir turi keistis, jeigu norime sėkmingai konkuruoti pasaulinėje IT rinkoje.

 

Pirmieji svarbūs žingsniai šioje srityje jau žengti - reikia pasidžiaugti, kad Vyriausybė palankiai sutiko „Investuok Lietuvoje“ teiktas rekomendacijas, kurios siūlo sutrumpinti aukštos kvalifikacijos specialistų ne iš Europos Sąjungos, įdarbinimo procedūras nuo 4 mėnesių iki 2 savaičių. Šiam biurokratinių procedūrų efektyvinimui trūksta tik Seimo pritarimo, po kurio leidimų laikinai dirbti ir gyventi, dar vadinamų ES mėlynąja kortele, išdavimas atitiktų šiandieninius verslo tempus ir konkurencinę aplinką. 

Norėdami konkuruoti, turime prisitaikyti

Lietuva gali pelnytai didžiuotis vienu sparčiausiai Europos Sąjungoje augančiu IT sektoriumi, kurio ribos nepaiso valstybių sienų ar geografinių ribų. Tačiau geri IT specialistai pasaulinėje rinkoje yra vieni geidžiamiausių, todėl visame pasaulyje įsikūrusios kompanijos aktyviai dėl jų konkuruoja. Kitaip tariant, jeigu dėl biurokratinių procedūrų gero užsienio specialisto greitai pasamdyti nepavyksta Lietuvoje dirbančiai įmonei, jis įsidarbina kitoje pasaulio vietoje. Dėl to krenta Lietuvoje dirbančių įmonių konkurencingumas ir galimybė reaguoti į staigius rinkos pokyčius. Tokia negailestinga yra šių dienų globali ekonominė realybė ir norėdami joje išgyventi, privalome prisitaikyti.

Atsiliekame nuo kitų valstybių

Nuo pat ES mėlynosios kortelės – leidimo užsieniečiui laikinai dirbti ir gyventi ES šalyje, išdavimo Lietuvoje pradžios, Lietuvos biurokratinės sistemos tempai nė iš tolo neprilygo kaimyninėse valstybėse taikomų procedūrų trukmei. Pavyzdžiui, Latvija reklamuojasi tokią pačią ES mėlynąją kortelė galinti išduoti vos per 5 dienas. Tuo tarpu Lietuvoje tokio pat leidimo išdavimu įmonėms tenka rūpintis keletą mėnesių. Pavyzdžiui, Suomijoje, Olandijoje, Prancūzijoje yra suprantama, kad darbdaviai trūkstamų darbuotojų ieško įvairiais būdais, todėl realus specialistų trūkumas šiose šalyse yra vertinamas atsižvelgiant ir į privačias darbdavio pastangas susirasti reikiamą darbuotoją. Lietuvoje iki šiol vienintelis būdas įrodyti, kad darbdavys neranda tinkamo specialisto – darbo skelbimo iškabinimas Lietuvos darbo biržoje. Ką jau bekalbėti, kad ta pati Lietuvos darbo birža iš kiekvieno Lietuvoje norinčio dirbti IT specialisto reikalauja pateikti akademinį aukštojo mokslo diplomo vertinimą. Visiškai ignoruojama, kad darbo rinkoje specialisto profesinė patirtis yra kur kas reikšmingesnis rodiklis darbuotojo kvalifikacijai įvertinti.

Teigiami pokyčiai

Nepaisant šiandien egzistuojančių sunkumų, Seimo pritarimo jau laukia pasiūlymai, kuriais siūloma pritaikyti užsienio praktiką išduodant ES mėlynąsias korteles atsižvelgti ne tik į Lietuvos darbo biržos turimus duomenis, bet ir į privačias darbdavio pastangas Lietuvoje rasti trūkstamos kvalifikacijos specialistą. Seimui pritarus, šių metų liepos mėnesį, Lietuvos darbdaviai neradę tinkamo aukštos kvalifikacijos darbuotojo, trūkstamo specialisto  įdarbinimą pagal ES mėlynąją kortelę galės įgyvendinti per porą savaičių. Įstatymo projektu taip pat numatyti saugikliai, kurie užtikrintų, kad į Europos Sąjungos erdvę nepatektų fiktyviais pagrindais prisidengę užsieniečiai. Jeigu priimti, pasiūlyti pakeitimai būtų svarbus žingsnis link biurokratinių procesų, kurie atitiktų konkurencingos Lietuvos ekonomikos poreikius ir leistų IT sektoriui sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Kostas Noreika: Elektroniniai pinigai keičia tradicinių bankų vaidmenį

Tekstą parengė Kostas Noreika, UAB EVP International generalinis direktorius

Kadaise pagrindinis bankų vaidmuo buvo už palūkanas skolinti ir priimti indėlius. Vėliau atsirado perlaidos ir tarpininkavimas pervedant pinigus, investavimas, čekių išgryninimas, naujų mokėjimo priemonių išleidimas. Galiausiai – internetinė bankininkystė.

Dabar didžioji dalis žmonių, turinčių sąskaitą banke, turi ir elektroninę prieigą prie savo sąskaitos.

Tačiau būtent pastaroji bankų evoliucijos pakopa, kaip bebūtų keista, tapo savotišku pleištu, skeliančiu bankų monolitą ir grąžinančiu tradicinę bankininkystę prie jos ištakų – skolinimo, indėlių ir asmeninių saugyklų.

Kodėl? Dėl to, kad naujausia pinigų ir mokėjimų grandis – elektroniniai pinigai – dramatišai keičia mokėjimų rinką. Dėl to, kad atsiranda naujų mokėjimo įstaigų, kurios gali ir teikia didžiąją dalį finansinių paslaugų, kurios anksčiau buvo bankų prerogatyva.

Kas skatina tokių naujų mokėjimų įstaigų atsiradimą ir augimą? Ta pati elektroninė erdvė, į kurią jau persikėlė gal pusė milijonų, jei ne milijardų žmonių kasdienybė. Drauge – ir mokėjimai – už paslaugas, prekes ar tiesiog galimybes. Nuo „Facebook“ reklamos ir „Angry Birds“ žaidimo iki ekologiškų daržovių parduotuvių, knygų ir antikvarinių prekių eBay aukcione.

Ir mokama – nebe grynaisiais pinigais, o elektroniniais. O kai kada – net valiuta, kurios nepripažįsta tradiciniai bankai – nauja elektronine valiuta, tokia kaip „Webmoney“, „Yandex money“ ar „Bitcoin“.

Ir visus tuos mokėjimus administruoja anaiptol ne bankai...

Tradiciškai komerciniai bankai vaidino pagrindinius vaidmenis mokėjimų rinkoje, nes juose atsiskaitomąsias sąskaitas turėjo ir mokėtojai, ir pardavėjai, ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Siekdami leisti savo indėlininkams pasiekti savo sąskaitas neišsiimant grynųjų, bankai išplėtė savo mokėjimų paslaugas, sukūrė pranešimų ir apdorojimų sistemas. Jie taip pat sukūrė ir tarpbankinių atsiskaitymų sistemas. Žodžiu, mokėjimų grandinėje bankai vaidino beveik visus pagrindinius vaidmenis – nuo mokėjimų infrastruktūros sukūrimo, iki klientų ir pardavėjų komunikacijos platformų, tranzakcijų autorizavimo ir rizikos valdymo įrankių.

Tačiau beprotišku greičiu tobulėjant technologijoms, nebėra būtinybės pinigus saugoti bankų saugyklose ir sąskaitose. Ir mokėjimų apdorojimo sistemas nebūtinai turi prižiūrėti bankai. Juolab, kad daugeliu atveju technologijos leidžia mokėjimus apdoroti gerokai pigiau nei banke.

Tai supranta ir patys bankai. Todėl jau senokai bankai iš skirtingų tiekėjų perka tokias paslaugas, kaip duomenų apdorojimas, mokėjimo kanalų suteikimas ir tranzakcijų nukreipimas, tapatybės patvirtinimas, apgaulės ir rizikos valdymas.

Savo ruožtu nebankinės įstaigos perėmė pagrindinius vaidmenis teikiant paslaugas, kurios vyksta prieš ir po mokėjimų apdorojimo – gamina mokėjimų korteles, programinę ir techninę įrangą, kurios reikia mokėjimams vykdyti, administruoja santykius tarp, pavyzdžiui, mokėjimo priemonių turėtojų ir pardavėjų.

Tiesiog tai yra pigiau ir klientams, ir net bankams, kurie dar gali pasilikti galutinio atsiskaitymo funkciją. Nereikia papildomų žmonių, investicijų į programas ir įrangą – perki paslaugas ir nematai vargo. Išlošia visi.

Tai supranta ir didieji mokėjimų rinkos žaidėjai – tiesa, daugiausia būtent nebankinės įstaigos, bet struktūros, padedančios bankų verslui. Yra, aišku, kelios išimtys, tokios kaip „Barclays“, bet tarp didžiųjų bankų jų nėra daug.

Tokie atsiskaitymų rinkos gigantai, kaip „Visa“, „MasterCard“ ar „PayPal“ pritaiko jau veikiančias ir išbandytas technologijas savo reikmėms ir galimybėms, kurias jau buvo sukūrusios nedidelės mokėjimo įstaigos, mokėjimų tarpininkai, elektroninių pinigų leidėjai. Būtent jie rado būdų pakeisti brangias mokėjimo korteles, išvengti žvėriškų bankinių paslaugų mokesčių ir greičiau atsiskaityti elektroninėje erdvėje, į kurią jau keliasi mūsų visų piniginės.

Kol kas dar bankai laiko to paskutinio atsiskaitymo taško monopolį. Bet „Webmoney“ ir „Bitcoin“ pavyzdžiai rodo, kad tai – laikinas dalykas.

Mokėtojų įpročius taip pat sunku pakeisti. Juk didžioji daugumo Lietuvos gyventojų mokėjimo korteles, kurios taip pat gana sunkiai skynėsi kelią į kasdienį gyvenimą, naudoja tik tam, kad įkištų į bankomatą ir išsitrauktų grynųjų. Tačiau auga naujos kartos, kurioms norisi, kad piniginė būtų jau ne odinė, o elektroninė, susieta su mobiliuoju telefonu. Tas proveržis – jau ne už kalnų.

Tačiau mobilieji atsiskaitymai ir mokėjimų priemonių evoliucija yra temos, kurioms reikia atskiro aptarimo.

Atsižvelgus į mūsų jau apžvelgtas (jokiu būdų ne išnagrinėtus, nes tam prireiktų labai daug laiko) tendencijas, lieka konstatuoti, kad didžiausias bankų pranašumas, kuriuo jie gali grįsti savo verslą, yra senosios tradicijos. Būtent – indėlių ir paskolų išdavimas už palūkanas.

Reikia paskolos verslui – prašau, yra bankas. Turiu pinigų ir noriu uždirbti iš akcijų svyravimų bei investicijų nesukdamas sau galvos ir negaišdamas laiko – yra bankas su savo investicijų programomis. Yra dar daugybė dalykų, iš kurių gali uždirbti bankas, būdamas naudingas ir paprastiems žmonėms.

Bet tai – kol kas. Nes mokėjimų erdvė ir net pačių pinigų sąvokos keičiasi kaleidoskopiniu greičiu.

The Eu Digital Agenda under the Lithuanian Presidency

John Higgins – Director General, Digital Europe

DIGITALEUROPE looks forward to the forthcoming Lithuanian Presidency of the EU Council, at a time when policymakers are being presented with a number of challenges. In this respect DIGITALEUROPE and the digital industry has nine key priorities for the Lithuanian EU Council Presidency, which we set out in the article below.

Our first priority is an EU Copyright framework fit for the digital age. Mediator Antonio Vitorino has found that the fragmented levies system causes distortions to the single market and impedes the development of innovative new business models for the delivery of legal content. His practical recommendations to improve the current hardware-based levies system should be implemented urgently. Alternatives are worth considering. Reforming the collective management of rights towards improved governance, transparency and performance will bring Europe’s digital single market closer to reaching its full potential. Regarding the copyright framework, DIGITALEUROPE participates in the Commission’s Licenses for Europe dialogue.

Lithuania will also be charged with attempting to finalise negotiations seeking to give the EU a strong and flexible data protection regime. The draft regulation aims to enhance the protection of personal data while allowing a straightforward data flow for a well-functioning and modern economy. Taking an innovative look at the risk involved in data processing will ensure protection of users’ data without adding unnecessary burdens on business. Harmonising the rules will bring additional benefits to both consumers and business, fostering trust in new products and services.

Another issue facing the digital industry in Europe is Unitary Patent Protection. While untested yet, effective unitary patent backed up by flawless provisions on litigation would offer many benefits: one patent applicable across the EU, cheaper application, faster granting, and a simpler, harmonised system boosting invention and attracting business.

The Presidency will also be charged with implementing Horizon 2020. Requiring participants to provide unrestricted, open access to research data and other results from Horizon 2020 funded research would severely damage the commercial value of project results. Project owners should be able to decide for themselves whether or not to disclose their results publicly. Project partners should have unrestricted use of their jointly owned intellectual property, since digital companies frequently rely on each other’s IP, often leading to multiple cross-licensing agreements. The 80 billion Euro budget must be maintained. While accounting for 25% of total business expenditures in research and development, ICT generates an impressive 50% of all European productivity growth. Reducing the overall budget would threaten the ability of Europe’s digital industry to create innovative products and services, hence the EU’s competitiveness.

As a Member State with one of the highest internet connection speeds in Europe, Lithuania is aware of the importance of broadband for the digital economy. Following the downsizing of the Connecting Europe facility, DE strongly recommends that the Lithuanian presidency rehabilitates broadband as the enabler that underlies the Digital Agenda for Europe and the whole Europe 2020 strategy.

DIGITALEUROPE feels that the Information Technology Agreement (ITA) needs expanding in a reasonable timeframe to add new products reflecting technological change and more signatories, Non-tariff barriers should be removed as appropriate. DIGITALEUROPE therefore urges the Lithuanian Presidency to ensure timely signature and implementation of the agreement in the EU.

Reduce greenhouse gas emissions - The digital industry is working with the European Commission to reduce energy consumption and related greenhouse gas emissions. To achieve this shared goal, we recommend to let market forces drive energy efficiency, to use existing legislation to reduce energy consumption, not to use of Life Cycle Assessments to regulate carbon emissions, and to report greenhouse gas emissions for companies that are listed on the stock market.

The need to improve resource efficiency and innovation is another issue DIGITAL EUROPE feels must be tackled - The EU should continue to support the private sector in developing resource efficient technologies through its research and innovation programmes. EU resource-efficiency regulations should be technology neutral to accommodate the fast pace of innovation. Policymakers should develop resource efficiency regulation using impact assessments that rely on common criteria for similar product groups. If policymakers use different criteria, it favours one technology in the same product group over another.

Our final priority is the need to improve substance restrictions to support innovation - Create predictability and legal certainty for the industry to invest effectively in research and development is essential. As called for in REACH, future restrictions on chemical substances should be based on scientific evidence and the socio-economic impact of new legislation. Policymakers should also determine an adequate and feasible period on a case-by-case basis for the industry to comply with the new law. DIGITALEUROPE advocates globally harmonised substance regulations to enable economies of scale and improve international trade in ICTs and CEs.

Source: Guide of Lithuanian Presidency of the EU Council

Ramūnas Šablinskas: ranka rašytas parašas yra morališkai pasenęs

Tekstą parengė Ramūnas Šablinskas, buvęs Elektroninio Parašo Proveržio Programos koordinatorius

Daugelis supranta, jog elektroninis parašas yra neišvengiama technologija, kuri pragyvens mus visus. Vis dėlto ne visiems aišku, kas iš tiesų tai yra ir kokias naudas elektroninio parašo naudojimas teikia skirtingiems visuomenės sluoksniams. Nežinia, ar žodinis elektroninio parašo naudų aiškinimas gali būti veiksmingas – didžiausią poveikį padaro veikiantys pavyzdžiai. Vis dėlto verta aptarti pagrindinius elektroninio parašo bruožus.

Kodėl svarbu migruoti iš popierinių procesų į elektroninius? Tai akivaizdu - kiekvienas šiandien gali pasakyti, kodėl neberašo popierinių laiškų, o rašo elektroninius. Jei elektroninis laiškas gali perduoti dokumentą, turintį juridinę galią, pavyzdžiui, sutartį, tai kodėl dokumentą reikėtų siųsti paprastu paštu ir laukti tris dienas, kol dokumentas nukeliaus? Brangu, ilgai trunka, nepatikima. Visi procesai, kurie Lietuvoje yra įteisinti popieriniame pavidale, šiandien eikvoja mūsų laiką, nepagrįstai naudoja mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus arba švaisto mūsų, paslaugų gavėjų, laiką. Šie procesai yra neefektyvūs ir morališkai pasenę.

Verslas masiškai ir daug metų naudojasi elektroniniais dokumentais, dauguma įmonių iš viso nebesinaudoja popieriniais dokumentais. Įmonėms naudinga tai, kad darbas su elektroniniais dokumentais yra lengvai automatizuojamas. Elektroninis procesas leidžia sudaryti tūkstančius sutarčių, nedalyvaujant įmonės darbuotojams. Jis veikia kaip savitarnos konvejeris, kuriame vartotojai patys apsitarnauja – labai patogu ir efektyvu (sutartį galima sudaryti vartotojams patogiu metu, pavyzdžiui, vėlų vakarą, vartotojas neverčiamas skubėti, gali gerai pagalvoti prieš pasirašydamas ir t.t.).

Nauda visuomenei akivaizdi – internetu galima gauti visas valstybės piliečiams teikiamas paslaugas, nereikia niekur vaikščioti, niekur stovėti eilėse. Bet kokį reikalą galima sutvarkyti telefonu, jei reikia – elektroniniu paštu persiųsti pasirašytą paraišką, prašymą, sutartį, užsakymą ir t.t. Bet koks piliečių ar valstybės tarnautojų sutaupytas laikas yra sutaupyti pinigai, pavyzdžiui, reikia mažiau tarnautojų, kad aptarnautų didesnį skaičių piliečių, todėl daugiau pinigų lieka kitoms svarbioms veikloms.

Naudodamos elektroninį parašą valstybinės institucijos gali veikti efektyviau – užsiimti kita veikla nei popierių stumdymas. Tarkime, SODRA įdiegė elektroninę nedarbingumo pažymų sistemą, iš to įvyko tokios naudos:

- vizitų pas gydytojus sumažėjo 640000 per metus (sutaupytas gydytojų laikas).

- gyventojų sutaupytas laikas: ~16 mln. Lt per metus (nereikia važiuoti į poliklinikas, laukti eilėse).

- SODROS sutaupymas pažymų blankams: ~1 mln per metus.

- Gydymo įstaigų išlaidų sutaupymas popierinių dokumentų transportavimui ir archyvavimui: ~1 mln Lt per metus.

Mes esame maža valstybė, kuri negali sau leisti veikti neefektyviai. Kitaip būsime šalis, kurioje gyvenimo aplinka yra nepatraukli: valstybės funkcijų išlaikymas yra brangus, paslaugas gauti yra sudėtinga, dėl to klesti korupcija, žmonėms yra sudėtinga ką nors pakeisti, todėl vyrauja didelis nusivylimas valstybe.

Elektroninės demokratijos procesas padidintų piliečių dalyvavimą valstybės valdyme ir žmonės jaustų, kad gali daryti įtaką svarbiems sprendimams. Pasaulyje didžiąsias permainas jau pradeda lemti elektroninės erdvės dalyviai („arabų pavasaris“), nes internetas yra kiekviename mobiliajame telefone – belieka išmokti juo naudotis.

Jonas Šulcas: elektroninis parašas - saugesnis už rašytą ranka

Tekstą parengė Jonas Šulcas,UAB „Etronika“ technikos direktorius, bendrasavininkas

Elektroninis parašas – teisėkūros įrankis, kuris iki šiol Lietuvoje nėra pilnai išnaudojamas. Mūsų šalyje elektroniniu būdu galima pasirašyti dalį dokumentų, tačiau kitus teisės aktus vis dar reikia tvirtinti tradiciniu, ranka rašytu parašu. Lietuvoje po truputį judama elektroninio parašo visiško įvedimo link, tačiau stringama dėl žinių apie tokio parašo naudą trūkumo.

Elektroninis parašas yra autentiškas parašas, turintis tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Be to, elektroninis parašas yra kur kas saugesnis nei ranka rašytas. Pastarojo saugumą galėtų užtikrinti parašo ekspertizė, kurios metu būtų nustatomas jo autentiškumas. Deja, tokios ekspertizės atliekamos nėra. Saugumą dar labiau sumenkina ir tai, kad kitaip nei pasirašant elektroniniu būdu, ranka pasirašomas tik paskutinis dokumentų, sutarties ar teisės aktų puslapis.

Elektroninio parašo autentiškumą užtikrina kriptografiniai algoritmai, galiojantys teisės aktai ir standartai, apibrėžiantys, kaip turi funkcionuoti elektroninio parašo infrastruktūra. Tuo tarpu ranka pasirašytą „autentišką“ parašą nesunku padirbti – tam nereikia jokių specifinių žinių.

Visų teisės aktų pasirašymas elektroniniu parašu leistų taupyti pinigus, valstybės tarnautojų bei gyventojų darbo laiką. Itin svarbu ir tai, kad būtų prisidedama prie klimato kaitos mažinimo. Norint pasirašyti nebereikia atvykti fiziškai, nebereikia naudoti popieriaus, mažinamos eismo spūstys ir saugomi medžiai – planetos plaučiai. Beje, visuomenei svarbu suvokti, kad valdžios vyrai ir įmonių vadovai jau senai nebekalba apie gamtos saugojimą viešinimosi tikslais – buvimas neekologiškais kainuoja pinigus.

Visų dokumentų pasirašymo elektroniniu būdu įteisinimas būtų naudingas ir verslo bei valstybiniui sektoriams, ir visuomenei. Lankstumas, patogumas, lėšų taupymas, elektroninių paslaugų vystymosi skatinimas – visa tai palengvintų verslo sektoriaus veiklą. Verslininkai galėtų daugybę reikalų su kitomis verslo įmonėms ar valstybinėmis institucijomis sutvarkyti niekur nevažiuodami ir neveždami dokumentų. Juk dabar norint teisiškai įforminti menkiausią susitarimą visos susitarime dalyvaujančios pusės turi apsikeisti pasirašytais popieriniais dokumentais.

Visuomenei elektroninio parašo įteisinimas pasireikštų mažėjančia biurokratija, galimybe neišeinant iš namų deklaruoti gyvenamąją vietą, pajamas ir turtą, užsisakyti ir gauti įvairias pažymas. Be to, užtikrintų didesnį valstybinio sektoriaus darbo skaidrumą, operatyvumą bei padidintų saugumą, sutaupytų nemažai valstybės lėšų.

Patalpino: Andrius Plečkaitis