Istorijos ir veidai

Egidija Veršinskienė

„Į Lietuvą pritraukėme apie 15 milijonų litų“

„Data Intelligence Systems“  sritis - IT konsultacijos valstybei, trišalio dialogo tarp verslo, mokslo ir valstybės kūrimas. Nedidelės - vos dviejų ar trijų žmonių kompanijos vadovė Egidija Veršinskienė iš Europos Sąjungos į Lietuvą yra pritraukusi jau daugiau nei 15 milijonų litų.

Kaip atsirado ir kuo užsiima „Data Inteligence Systems“?
 
Dar dirbdama „Hewlett-Packard“, dirbau su valstybiniu sektoriumi, o konkrečiai – su teisėsaugos institucijomis. Buvau atsakingas už IT paslaugas. Klientai liko tie patys, tokie patys ir santykiai, pasikeitė tik vizija: kaip daryti greičiau, daryti geriau. Ją ir perkėliau į savo įkurtą „Data Intelligence Systems“.
 
„Data Intelligence Systems“ palaiko santykius su kompanija „Shuman Associates“, kuri yra Briuselyje ir kuri kartu su Europos Taryba kuria finansavimo programas pagal temas. Iš partnerystės su jais gauname galime gauti informaciją, kokie yra Europos Komisijos prioritetai teisėsaugos srityje, kokios direktyvos ir kokios prievolės šaliai. Tuo pačiu aiškinamės, kokiomis priemonėmis tas direktyvas įgyvendinti ir kur yra finansavimo šaltiniai. Europos Komisija taip ir veikia – išleidžia direktyvas, sukuria programas, pagal kurias galima finansuoti priemones, kurias nurodo direktyva.
 
Egidija Veršinskienė„Data Intelligence Systems“ - tai IT konsultavimo kompanija. Mes žinome poreikį, mes žinome ko nori Europa ir štai jau treji metai mes padedame tai įgyvendinti Lietuvoje, padėti teisėsaugos institucijoms – pakelti kvalifikaciją, įsigyti tinkamų įrankių ar techninės įrangos.
 
Tai, ką darėme prieš dvejus metus, buvo labai fragmentuota ir padrika. Laimėjome, vieną, antrą, trečią, ketvirtą projektą, mums pavyko į Lietuvą pritraukti apie 15 milijonų litų, (nors patys iš to nelabai ką gavome – todėl, kad visus tuos projektus pasiima didžiosios kompanijos, kurios ir vysto toliau.), todėl pasiūliau tuometiniam Vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui įkurti kompetencijų centrą, kuris būtų dedikuotas kibernetinei erdvei. Nes Lietuvoje mokslas kalbasi su verslu, valstybė kalbasi su mokslu, o visi trys kažkaip nesusikalba.
 
Dėl kokių priežasčių toks trišalis mokslo-verslo-valstybės bendradarbiavimas nevyksta? Ir kaip tokius barjerus galima būtų perlaužti?
 
Barikados atsiranda iš nesėkmingų projektų, kurių yra labai daug. Kur tik paimsi kokį IT projektą, ten kažkas jau šleiva.
 
Valstybinės institucijos galėtų turėti daug daugiau, jei nos būtų atviresnės dialoge su verslu: juk verslas – ypatingai tarptautinės kompanijos – jau turi sukaupęs kompetenciją. Bet jei tarp valstybės ir verslo apolitinėje aplinkoje atsisėda mokslas, požiūris vienų į kitus iš tiesų pasikeičia. Yra tema,  yra vizija, yra finansavimo programa. O juk visi norime tai pasiekti, įdiegti. Tad šnekėkimės, analizuokime, žiūrėkime sprendimus. Taip auga ir valstybės kompetencija, ji priauga iki verslo sukauptos kompetencijos ir jų dialogas pasidaro lygiavertis.. Nes priešingu atveju kompetencijos svarstyklėse verslas aukštai, o valstybė – nusileidusi labai žemai. Ir kokia stambi IT kompanija sako - „mes už jus viską padarysime, specifikacijas parašysime, paskelbkite konkursą, nusipirkite mūsų sprendimą ir bus puiku“.
 
Nutinka taip, kad valstybė praranda proceso kontrolę ir vieni tampa kitų įkaitais, atsiranda pykčiai. 
 
Manau, tokie centrai, kokį įkūrėme mes, ir yra būdas bendrauti vieniem su kitais, mokytis. Nes priešingu atveju – statomos barikados. O mokslas yra labai geras tarpininkas, ir jo misija turėtų būti nacionalinės kompetencijos ugdymas.
 
Kokį patarimą duotumėte pradedančiajai IT konsultavimo kompanijai? Ką reikia ir ko nereikia daryti?
 
Reikia atkreipti dėmesį į rinkos poreikį. Nereikia daryti to, ko nereikia. 
 
Ir uždirbti iš to yra labai sunku. Valstybė nenori už tai mokėti. Ji yra tokia lepi, kad galvoja, jog viską turi gauti nemokamai, kaip dovaną.
 
O juk nutinka, kad didelė IT kompanija sako: „mes jūsų idėjas perrašysime į skaičiukus ir padarysime viską, ko reikia.“ Visos kompanijos nori standartinių modelių: susikuria tokį procesą ir parduoda jį, dešimt kartų - ir nenori nieko keisti, nes iš to standartinio uždirba. O reikia suderinti pinigus, suderinti poreikius ir būti lanksčiam. Čia ir yra didysis konsultavimo kompanijų viražas, ir tą padaryti reikia gerai bei profesionaliai. O tokie ekspertai labai daug kainuoja ir jie yra unikalūs – rinkoje jų yra labai nedaug, gal tik kokie penki, ir kiekviena didžioji IT kompanija turi po vieną, kuris galėtų pasakyti, kaip paimti poreikį ir sukurti jo architektūrą, kad IT kompanija galėtų paskirstyti, kas kokią komponentę kurs. O konsultavimo įmonei dar prieš paišant architektūrą reikia žinoti, kas tas komponentes galėtų kurti ir kiek jos kainuos.
 
Tai nėra itin dėkingas darbas – jis labai keičiasi, yra nepastovus. Bet jei yra gera idėja, resursų bėdos nėra – gali prisitraukti vieną, kitą žmogų ir įkorporuoti jį į vieną ar kitą užduotį, bet pats turi labai gerai suprasti, ką darai, ko tu sieki.
 
Kodėl įstojote į „INFOBALT“?
 
Nes vienas lauke – ne karys. Aš ketverius-penkerius metus buvau viena ir supratau, kad vienam yra sunku.
Patalpino: Adomas Rutkauskas